smėlio pilis .

Pavargau nuo viso šito šurmulio
nuo nežinomybės ir kelio į nieką.
Pavargau, nes jau nemoku džiagtis
tais dalykais, kurie neišlieka.
Ir matau kaip vis keičias gyvenimas
vis labiau ir labiau aš smunku.
Pavargau, nes ir tai, ką mes darome
mums atsieis kadanors su kaupu.

Laikas neateis , jo niekada nebus ir jis niekada nemylės .
Laikas gyvens , laikas gydys , laikas tikės .
Laikas įžeis , laikas užsimirš , laikas atleis , laikas išeis .
Laikas džiugins , laikas pravirkdys .
Laikas lieps ir tu jo klausysi .
LAIKAS NEATEIS JO NIEKADA NEBUS IR JIS NIEKADA NEMYLĖS .

Niekada niekada tavęs nepaleisiu.
Laikysiu tvirtai, suspaudus delnuose. Lyg taurę vyno.

Mylėsiu.
Taip kaip pasakose princesės myli princus.
Kaip baltas pumpuras skleidžiasi pavasarį.

Branginsiu.
Tavo šilumą, ir viską, ką man duosi.

Bijosiu.
Tave prarasti - sudaužius į šukeles lyg taurę vyno.

Už nušiurusių mano kambario užuolaidų, blausi žara skelbia naujo ryto pradžią. Man maudžia kulnus, galva atrodo - ištisą toną sveria, o visą mano kūną kausto didžiulis nematomas skafandras. Man dabar svarbiausia surašyti šiuos sukaustytos kelionės užrašus. Užrašus nublokštojo į vienišumo užkabarius.
Ši ligoninė kadaise įsteigta džiova sergantiems vaikams gydyti. Didžioje ligoninės salėje, balto marmuro biustas. Jis primena imperatorienę Eugeniją, Napoleono III žmoną, tuometinę šios įstaigos gobėją, dažnai čia apsilankydavusią. Čia buvo ir didelis ūkis, ir mokykla. Čia, anot legendos, didysis degiliavas repetuodavo su savo rusiškuoju baletu. Sako, kaip tik čia, Nežinskis pašoko tris metrus į orą.
Bet dabar į orą čia niekas nebešokinėja. Šiandien čia vieni seniai, nuarinti ligų, arba, kaip aš, pastirę, nebylūs. Klipatų kariauna.
Man patinka, kai mane nuveža į vadinamąją ,,Činečitą” - amžiams apleistą terasą su balkonais iš kur atsiveria vaizdai į poetišką, ekscentrišką kraštovaizdį, primenantį filmavimo aikštelę. Pora pastatų prie smėlio kopos sukūrė apleistą, laukinį vakarų įspūdį. Mėgstu žiūrėti į Berko priemiesčius panašius į traukinio modelio apylinkes. Bet labiausiai man patinka švyturys. Aukštas, tvirtas, išmargintas baltom ir raudonom juostom. Įsivaizduoju save, po tuo saugiu brolišku simboliu, kuris sergsti ne tik jūreivius, bet ir ligonius. Likimo nublokštus į gyvenimo pakraščius.

Jean-Dominique Bauby
ištrauka
,,Skafandras ir drugelis”

Juodas, šaltas, bet laimingas
Lietaus melsvo debesis geidulingas
Užmerkęs akis jis dar įžvelgia tavyje
Tą vakarą baltą, lieptelio gale
Jis mato, net girdi, tą pačią tylą,
Kuri skambėjo tą vakarą, ant lieptelio nebylio
Jis vis dar prisimena žudiko akis
Tyliai meldžiančias neverkt, kai skaudės.

Išėjo jie.
Tyliai nutapeno takeliu.
Neatsigręžė ir nepasižiūrėjo.
Į nieką.
Nei į žalią pievą, nei į atrakcionus, nei į raudoną kraujo dėmę.
Net nemostelėjo ranka, ir neištarė žodžio.
Jie išėjo. Jie nebegrįš. Ir nereikia jų laukti.

Trylika Jų buvo.
Ir sėdėjo visi prie vieno stalo.
Ir dalinosi vienu gurkšneliu oro.
Ir mylėjo tik tai, kas būtina.
Jie užmiršo, kad vis dar tebegyvuoja.
Galbūt Jie išėjo iš čia per anksti.
Ir tai tik dėlto, kad Jie tikėjo daug kuo.
Mes - išrankūs, todėl vis dar tebegyvuojam.

Tyliai tyliai nusileidžia sidabrinio lietaus lašas ant šalto grindinio. Taip pat tyliai pro jį prabėga nieko blogo nežadanti juoda katė. Dar praplaukia pora mašinų, ir grindinys vel lieka vienas.
Šulinio dangčiui jau įgriso jo aimanavimai, todėl šis nuėjo miegot. Nesimiega grindiniui šaltam, nes kažkoks vaikėzas iš gretimo namo penkto aukšto nesiliauja rėkavęs. O tas namas irgi nemiega. Tiesiog dar nespėjo susipažinti su grindiniu, nes dar tik naujokas jis čia.
Pro grindini praplaukia dar vienas automobilis. Jis nemėgsta automobilių. Mat jie purvini ir nebendraujantys.
Ir štai nuo ir taip pliko medžio, stovinčio prie pat grindinio, nukrinta paskutinis lapas. Jis nebando atsikelti. Pakankamai jam minkšta čia. Neiškentęs grindinys paklausė :  ar dar ilgai čia tupėsi, vienatvę mano maišysi ? Lapelis tylėjo. Neapsikentęs grindinys pakartojo klausimą, tik šįkart garsiau. O tas atsakė : tol, kol suprasi, kad aš angelas tavo. Kol tavo vienatvę išnešiu.

Jo nematė niekas. Jis gyveno ore. Jis jums buvo niekas. O man - kažkas. Jis nematė nieko. Jis girdėjo tik mane. Jis manimi taip pasitikėjo, bet aš juo - ne. Jis nematomas buvo. Gal dėl to jis jums niekas. Bet aš neapleisiu jo. Tegul dar gyvena jis niekieno.